Medikana - diagnostikos ir gydymo centras

Apie Giedrius Jočys

Giedrius Jočys Giedrius Jočys Urologas

Pareigos: Urologas
Trumpa biografija:

  • Konsultuoja vyrus ir moteris, sergančius inkstų ir šlapimo takų ligomis.

  • Konsultuoja vyrus, sergančius lytinių organų ligomis.

  • Atlieka urogenitalinės sistemos organų echoskopiją.

  • Prostatos punkcinė-aspiracinė biopsija (6 mėginiai) echoskopo kontrolėje.

Susiję straipsniai

Mitai apie prostatitą

Mūsų šalyje vyrų lytinės sveikatos apsaugai skiriama per mažai dėmesio, todėl sergamumas lytinių organų ligomis yra labai aukštas. Pavyzdžiui, periodiškas sveikatos tikrinimas dėl moteriškų ligų yra privalomas, o dėl vyriškų – laisvanoriškas. Žinant mūsų visuomenės sąmoningumo lygį, mažai tikėtina, kad vyrai patys reguliariai lankysis pas gydytojus, kol dar visai neblogai jaučiasi. Tikriausiai dėl to kas antra moteris pastoviai lankosi pas ginekologą, o ne mažiau vyrų nuolat serga, bet nesigydo, nes to nežino ir nelabai nori žinoti. Mat, vyrų psichologija gana primityvi: kol žmona ar meilužė patenkintos, reiškia, jog viskas tvarkoje. Neretai būtent moterys pirmosios susirūpina savo vyrų sveikata, ypač tada, kai pačios negali pasveikti dėl savo lytinių organų uždegimų arba kelis metus negali pastoti. Iš tikrųjų vyro ir moters lytinės problemos yra bendros ir jų neįmanoma išspręsti atskirai. Šios problemos neigiamai veikia asmeninį gyvenimą, šeimą ir visuomenę.

Priešinės liaukos (prostatos) ligos persekioja vyrus visą gyvenimą. Jaunesniems gresia jos uždegimas – prostatitas, vyresniems – gerybiniai ir piktybiniai augliai. Prostatitas yra dažniausiai pasitaikanti vyrų lytinių organų liga. Lietuvoje juo serga per 70 % vyrų nuo 20 iki 45 metų amžiaus. Toks didelis prostatito paplitimas visame pasaulyje siejamas su lytiškai plintančių ligų gausa ir žmonių imuniteto susilpnėjimu. Juk būtent nuo infekcinio ir imuninio faktorių tarpusavio sąveikos didžiąja dalimi priklauso ir tikimybė susirgti, ir galimybė pasveikti.

Turbūt ta aplinkybė, kad moterys negali susirgti prostatitu, kadangi paprasčiausiai neturi priešinės liaukos, klaidina tuos, kurie mano, jog prostatitas nėra užkrečiama liga, o atsiranda kažkaip savaime. Iš tikrųjų prostatitas yra infekcinės kilmės ūmus arba lėtinis priešinės liaukos uždegimas. Jį sukelia įvairios bakterijos, kurios į prostatą dažniausiai patenka pro šlapimo kanalą (šlaplę). Tik iki 10 % atvejų prostatitas gali išsivystyti bakterijoms patekus ne lytiniu, o kraujo arba limfos keliu iš kitų infekcijos židinių organizme. Vadinasi, infekcinis uretritas yra tiesioginė prostatito priežastis. Epidemiologiniu požiūriu, tai dažniausiai pasitaikanti LPL, kuria vyrai užsikrečia santykiaudami su lytinių organų uždegimu sergančia moterimi, o tokių moterų Lietuvoje yra apie 50 %. Taip pat būtina pastebėti, kad oralinis seksas yra ne mažiau pavojingas vyro sveikatai. Mat, kiekvieno žmogaus burnoje yra daug bakterijų, galinčių sukelti pūlingus uždegimus: tonzilitą, prostatitą, adneksitą ir kt.

Susirgus uretritu, kitaip sakant, šlapimo kanalo arbo šlaplės uždegimu, gana ilgai galima nepastebėti jokių ligos požymių, tačiau peršalus ar išgėrus alkoholio, gali atsirasti lengvas perštėjimas šlapinantis, negausios išskyros rytais. Maždaug per mėnesį uždegimas pereina į prostatą. Tačiau daugelis vyrų to nepajaučia ir dar keletą mėnesių ar metų jaučiasi visai pakenčiamai, todėl į gydytojus nesikreipia. Tik tada, kai ima ryškėti nemaloniausios prostatito komplikacijos: potencijos sutrikimai ir nevaisingumas, vyrai pagaliau susirūpina savo ligomis.

Dauguma vyrų yra kažkur skaitę ar girdėję, kad susirgus prostatitu būtinai turi tuoj pat ką nors skaudėti, pakilti kūno temperatūra, sutrikti šlapinimasis ir potencija. Iš tikrųjų šie simptomai būdingi ūmiam prostatitui, tačiau jis pasitaiko labai retai, ir jo diagnostika ir gydymas nesudaro problemų. Dauguma atvejų prostatitui būdinga nuo pat pradžių lėtinė eiga, kai visi minėti simptomai yra labai neryškūs arba išryškėja tik po kelerių metų labiau užleistose ligos stadijose.

Kadangi gydymo rezultatai visada tiesiogiai priklauso nuo ligos stadijos, didžiulę praktinę reikšmę turi ankstyva prostatito diagnostika. Tai reiškia lėtinio prostatito išaiškinimą ikiklinikinėje ligos stadijoje, kai organizmo funkcijos dar nelabai sutrikusios, o prostatos audinyje dar nėra negrįžtamų organinių pakyčių. Daugelis besirūpinančių savo sveikata vyrų ir kai kurie medikai įsitikinę, kad aukščiausiai ir tiksliausiai visas ligas galima nustatyti ultragarsiniu tyrimu. Iš tikrųjų echoskopija yra labai geras pagalbinis metodas vėlyvoms prostatito stadijoms patvirtinti, bet visai netinka ankstyvai jo diagnostikai, nes šviežio prostatito ultragarsas dažniausiai “neparodo”.

Spaudoje ir per televiziją dažnai primenama, kad vyrai, sulaukę 45 metų amžiaus, kasmet turėtų pasitikrinti pas urologą dėl prostatos ligų. Iš tiesų šiame amžiuje jau gali būti prasidėjęs gerybinis prostatos išvešėjimas arba vėžys, o prostatitas yra jaunų ar vidutinio amžiaus vyrų liga. Todėl visus vyrus nuo 18 iki 45 metų amžiaus kviečiame bent kartą per metus apsilankyti pas dermatovenerologą profilaktiškai pasitikrinti dėl LPL ir prostatito.
Tarp ligonių paplitusi klaidinga nuomonė, kad prostatitas yra neišgydoma liga. Iš tikrųjų gydymo efektyvumas labai priklauso nuo ligos trukmės, gydytojo profesionalumo ir ligonio kantrybės. Kiekvienu konkrečiu atveju gydymas turėtų būti individualus, bet visais atvejais kompleksinis, racionaliai derinant medikamentines ir nemedikamentines priemones, siekiant užtikrinti ne tik klinikinį pasveikimą, bet ir visapusišką ligonio reabilitaciją. Tiesa, po gydymo neretai lieka nedidelis prostatos audinių defektas, tačiau jos funkcijas visai įmanoma atstatyti ir be “Viagros”.

Sergamumas prostatitu ir toliau auga, todėl gali atrodyti, jog tai yra beveik neišgydoma liga. Iš tikrųjų apsisaugoti nuo prostatito yra taip parasta, kad beveik nieko nereikia daryti: neperšalti, nepervargti, nesinervinti, nepiktnaudžiauti alkoholiu ir seksu, nesėdėti visą dieną automobilyje ar kėdėje, o svarbiausia neturėti jokių lytinių kontaktų be prezervatyvo, laiku išsigydyti uretritą ir kitus infekcijos židinius. Be to, kiekvienas kultūringas vyras, kaip ir kiekviena save gerbianti moteris, nors kartą per metus pasitikrina sveikatą, kad mažiau reikėtų rūpintis ligomis. Tik visapusiškai sveiki vyrai ir moterys gali sukurti tvirtą šeimą ir užtikrinti tautos ateitį.

skaityti plačiau
Kodėl vyrai gyvena trumpiau?

Demografinė Lietuvos gyventojų analizė atskleidžia šiurpią realybę - vyrų vidutinė gyvenimo trukmė beveik 11 metų trumpesnė negu moterų; vyrų - 66,5, o moterų - 76,9 metai. Nedžiugina ir prognozuojama tendencija: vyrų - 66,21, o moterų -77,58 metai. Visgi išlieka didžiulis skirtumas, kurio pasekmės sukelia psichologinį ir socialinį visuomenės disbalansą.

Vakarų šalyse vyrai taip pat gyvena trumpiau, tačiau gyvenimo trukmės skirtumas tarp vyrų ir moterų nėra toks ryškus - svyruoja nuo 3 iki 5 metų. Tokią susidariusią nenormalią Lietuvos demografinę situaciją mėginama aiškinti labai įvairiai. Dažniausiai apkaltinami patys vyrai, neva jie patys sau trumpina gyvenimą vartodami alkoholį, rūkydami ar nesubalansuotai maitindamiesi. Be abejonės, šie faktoriai turi didžiulę įtaką žmogaus sveikatai, tačiau tai negali būti lemiama mažesnės vyrų gyvenimo trukmės priežastis. Statistika rodo, kad lyčių balanso ryškesnis skirtumas ima keistis apie 35-39 gyvenimo metus, o didėjant amžiui šis skirtumas dar labiau ryškėja. Yra pastebėta, kad kaip tik tokio amžiaus vyrams pradeda dažnėti specifinės urogenitalinės sistemos ligos. Yra įprasta, kad moteris vieną kartą per metus privalo kreiptis į ginekologą pasitikrinti profilaktiškai, ypač sulaukusi amžiaus. Tai reiškia, kad moteris ateina pasitikrinti pas urogenitalinę sistemą gydantį gydytoją neturėdama nusiskundimų. Vyrai to nedaro, tvirtai laikydamiesi nuomonės nėra nusiskundimų - nėra ir ligos. Lietuvos vyrų "konservatyvus" požiūris į savo sveikatą, blogas šios medicininės srities švietimas ir toliau sėkmingai trumpina šalies vyrų gyvenimą. Urogenitalinės sistemos ligomis sergantiems vyrams Lietuvoje pagalbą teikia gydytojai urologai. Tad kokios gi tai ligos - vyrų gyvenimo trumpintojos ?
Norint šekėti apie dažniausiai pasitaikančią vyrų urologinę patologiją visų pirma reikia išsiaiškinti - kas gi yra ta prostata ? Prostata - kaštono dydžio, vynuogių kekės pavidalo, raumenų ir liaukų organas, esantis po šlapimo pūsle. Prostatos išskiriamas sekretas ir spermatozoidai sudaro spermą. Šis sekretas atskiesdamas spermą, sąlygoja reikiamą ph, kuris lemia spermotozoidų judrumą. Nuo prostatos priklauso vyrų lytinė ir endokrininė veikla. Per prostatą praeina dalis šlaplės , todėl bet kokia jos patologija sąlygoja šlapinimosi sutrikimus. Kol prostata esti sveika , pro ją praeinantis šlaplės kanalas yra platus. Prasidėjus gėrybinei prostatos hiperplazijai (GPH) jis susiaurėja, todėl sutrinka šlapinimasis.
GPH (kitaip dar vadinama prostatos adenoma) vyrai pradeda sirgti nuo 40 metų. Tyrimai rodo , kad 40-49 metų vyrų prostatose GPH požymių aptinkama 14 %, 50-59 metų - 24 %, 60 ir daugiau metų -43%. Kitos statistikos duomenimis, GPH serga pusė visų 50-mečių vyrų, du trečdaliai - sulaukę 60-80 metų ir beveik visi (apie 95%) 90-mečių. Manoma, kad GPH viena pagrindinių atsiradimo priežasčių yra hormonų pusiausvyros sutrikimas , kai 40-55 gyvenimo metais vyro organizmas iš aktyvaus reprodukcinio laikotarpio pereina į fiziologinę lytinės funkcijos ramybę. Būdingiausi šios ligos simptomai: pailgėjusi ir užsitęsusi šlapinimosi pradžia, dažnas šlapinimasis , ypač naktį, silpna ir trūkčiojanti srovė, atsiradus norui šlapintis, sunku sulaikyti šlapimą, o baigus šlapintis, dar „nulaša į kelnes", pojūtis, kad pasišlapinus šlapimo pūslėje dar liko šlapimo.Pradžioje šie požymiai neryškus, mažai trikdantys yprastą gyvenimo ritmą, o prostatai didėjant, ryškėjant šlaplės prostatinės dalies susiaurėjimui, šlapimo pūslės raumuo dekompensuojasi, nebeįstengia atlikti savo paskirties -išstumti šlapimo iš šlapimo pūslės, šlapimas susilaiko. Šlapimo pūslėje kaupiantis liekamam šlapimui, atsiranda sąlygos nusėsti druskoms, pradeda veistis bakterijos , formuojasi akmenys . Dėl anksčiau minėtų priežasčių prasidėjęs uždegimas šlapimo pūslėje pakyla į šlapimtakius ir inkstų geldeles. Pastarieji plėsdamiesi spaudžia inkstų parenchimą, todėl vystosi kitos dvi komplikacijos - ureterohydronefrozė (inkstųir šlapimo takų išsiplėtimas) ir inkstų nepakankamumas. Jei gėrybinė prostatos hiperplazija nepradedama laiku gydyti, minėtos komplikacijos - natūralios ligos pasekmės - ir lemia didelį mirtingumą. Anksčiau kone vienintelis šios ligos gydymas buvo operacija. Dabar yra pakankamai sukurta vaistų, kurie smarkiai sumažino operacijų poreikį. Todėl vyrai neturėtų „bijoti" kreiptis pas urologą, kuris, įvertinęs esamą būklę, skirs reikiamus vaistus ar kitą gydymo būdą padėsiančius pagerinti jų gyvenimo kokybę ir trukmę.
Kita liga yra prostatos vėžys, tai viena dažniausių ir klastingiausių vyrų onkologinių ligų. Lietuvoje tarp vyrų sergančių onkologinėmis ligomis ji užima jau antrąją vietą ir toliau sparčiai dažnėja. Prognozuojama, kad netrukus prostatos vėžys iškops į onkologinėmis ligomis sergančių vyrų olimpą - užims pirmąją vietą. JAV mokslininkų duomenimis , atliekant pomirtinius (mirusių dėl kitų priežasčių) vyresnių nei 50 metų vyrų prostatos histologinius tyrimus , jau randama apie 30% prostatos vėžio atvejų! Ar gi tai ne susimąstyti verčiantys duomenys?
Nėra vieningos nuomonės - kokios yra prostatos vėžio dažnėjimo priežastys? Manoma, kad urbanizacija, mitybos tradicijos, geografiniai bei etnografiniai faktoriai turi tame didžiulę reikšmę. Kaip įrodymą tam galima pateikti tokius faktus: geltonosios rasės atstovai prostatos vėžiu serga gana retai, tuo tarpu tie patys kinai, japonai bei jiems giminingų šalių vyrai, gyvenantys JAV, serga taip pat dažnai kaip ir kiti amerikiečiai (išskyrus juodaodžius, kurie serga dar dažniau). Yra žinoma, kad profilaktinių savybių turi vitaminai A , E , karotinai, cinkas , selenas . Taip pat šių savybių turi sojos priedai maiste, žalioji arbata, tomatai, pievagrybiai. O didesnę riziką susirgti prostatos vėžiu lemia per didelis gyvulinės kilmės produktų, ypač prisotintų riebalų (keptų), įvairių konservantų, dažų, maisto priedų naudojimas . Taip pat nėra vieningos nuomonės dėl kavos, alkoholio, rūkymo, fizinio ir seksualinio aktyvumo įtakos. Manoma, kad rizikos faktoriams turi būti priskirta viskas, kas skatina laisvųjų radikalų susidarymą organizme .
Kadangi prostatos vėžys savo simptomatika dažniausiai pasireiškia tik vėlyvesnėse stadijose (todėl ir laikoma viena iš klastingesnių ligų), būtinas vyrų nuo 40-45 metų reguliarus tikrinimasis pas urologus. Vakarų Europos šalyse, norint turėti socialinį draudimą, tokios profilaktinės vyrų apžiūros atliekamos 1-2 kartus per metus. Tokio tikrinimo metu atliekama DRT (prostatos apčiuopa per tiesiąją žarną), PSA tyrimas ir prostatos ultragarsinis tyrimas (tame tarpe ir ypač tiksliu transrektaliniu davikliu). Esant mažiausiam prostatos vėžio įtarimui, atliekama prostatos biosija. Visa tai atliekama ambulatorinėmis sąlygomis, tai yra nesigulant į ligoninę ir neatitraukiant žmogaus nuo įprastos darbotvarkės. Tik ankstyvas prostatos vėžio nustatymas gali lemti gerus gydymo rezultatus. 

skaityti plačiau
S.Daukanto g. 22,
LT-92135, Klaipėda

Bendras,
8-46-410586

Vaistinė,
8-46-411809